Savaitgalis kupinas atradimų ir potyrių

Šį savaitgalį praleidau labai prasmingai ir turiningai. Šeštadienį dalyvavau seminare, kuriame kalbėjome apie gausą ir pasitikėjimą savimi. Aš džiaugiuosi atradusi gyvenimo mokytoją, kuri man padeda skleistis, suprasti ir pamatyti dalykus kitaip, gal net paprasčiau, nes protas kartais mėgsta prisigalvoti tokių scenarijų, kad ohoho... Tai gerai turėti tą žmogų, kuris mato viską iš šalies, nes pačiai tą pastebėti būna sunku.

Sekmadienį vyko šviesos tinklo („Kalba senolės“) susitikimas. Prisipažinsiu, iš pradžių neketinau jame dalyvauti, bet kai pati visata tau duoda ženklus, kad tu turi ten būti – negali jų neklausyti. Kai šeštadienį vykau į seminarą, tik užvedus mašiną ir įsijungus radijui, pirmas sakinys buvo: „Nuaustas pats didžiausias voratinklis.“ Ten buvo kalbama apie tai, kad skirtingos vorų rūšys nuaudė didžiausią tinklą pasaulyje – net 106 kvadratinių metrų ploto! Na, tai iškart supratau, kad tai buvo kvietimas prisijungti prie šviesos tinklo (kas nežinote apie jį – daugiau galite pasiskaityti FB: Šviesos tinklas Kalba senolės). Ir kaip aš džiaugiausi ten nuvykusi. Kaip gera buvo dalintis savo šviesa, kokia stipri meilės energija buvo ore – žodžiais nusakyti sunku, reikia tame sudalyvauti.

Po šio šviesaus susitikimo ėjome gamintis sau kalėdinius vainikus, kuriuos kūriau su tokia nuostabia energija, kad negalėjau nustoti šypsotis. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Bekuriant, kai bendramintė iškėlusi stebėjo savo vainiką, man į galvą šovė mintis: oooo, kaip gražiai sukasi viskas – taip kaip ir Rėdos Ratas. Prisipažinsiu, apie protėvių žinias dar mokausi, daug dar nežinau, ir tas pats Rėdos Ratas, manau, pasigilinus galėtų atverti dar daugiau. Tai mane dabar labai domina. Bet tuo metu atėjo toks stiprus suvokimas ir supratimas, kad viskas vyksta ratu – taip kaip turi vykti. Tokia graži ir nuostabi tėkmė, harmonija. Bendramintei pasakiau tai garsiai, kad vainikas primena Rėdos Ratą, ir dar paklausiau, ar ji žino, apie ką aš. Ji irgi sakė girdėjusi, bet per daug apie tai nežino. Kaip iš tiesų svarbu gilintis į protėvių mums paliktas žinias, nes kiek jie mums palikę daug išminties – mums tereikia tuo pasidomėti. Žinoma, manau, kad tam turi ateiti laikas, ir kai esi pasiruošęs – informacija tave pasieks bet kuriuo atveju, kaip kad mane šiuo atveju – per kalėdinių vainikų pynimą.

Kalbant apie Rėdos Ratą – neužilgo turėsime žemiausiąjį Rėdos Rato tašką – tai Kalėdos. Tačiau Kalėdos yra ir vilties pradžia, kadangi iš nuovargio laiko pereiname į gyvėjimo laiką, ir būtent Kūčių vakarą įvyksta tas didžiausias lūžis – kylame aukštyn į šviesą, ten, kur yra viltis (šaltinis: A. Žarskus „Rėdos knyga. Baltų kalendorinės šventės“, Kaunas, 2009 m.).

Taigi artėja metas, kai jau neužilgo trauksis tamsos laikas, kurį keis šviesa. Tamsusis laikas, mano manymu, puikiausiai tinka atsigręžimui į savo šešėlinę pusę. Taip gali būti šiek tiek lengviau suprasti, kad tamsa nėra blogis, kaip žmonės kartais tai supranta. Reikia tik išmokti ją priimti.