Augintiniai ir kelionė į vidinį vaiką

Ėjo antra liepos savaitė. Tingiai išsiridenau iš lovos, ruošdamasi pradėti dieną. Pirmiausia pasisveikinau su katytėmis – jos visą naktį praleido šalia, nes lauke griaudėjo ir žaibavo, o joms čia buvo saugu ir ramu.

Rytą pradėjau lėtai, gurkšnodama savo kokteilį. Žvilgtelėjau pro langą – „Na, ir vėl lyja“, pamaniau. Šiek tiek apsitvarkiau ir nuėjau duoti pusryčių savo mylimiems augintiniams. Lauke palikau ėdalo ištikimai kalytei Torytei. Pavalgiusi ji stovėjo prie durų su savo žaislu, tyliai kviesdama mane eiti žaisti.

Aš, suaugusiosios pavidalu, išėjau į terasą šiek tiek apsišluoti. Juk lyja, neisiu gi dabar žaisti per lietų! Stovėjau terasoje po stogu ir kviečiau Torytę ateiti pas mane, bet ji mane šaukėsi ateiti ant pievos, padūkti lietuje. Ir tada man šovė mintis: o juk iš tiesų vaikams nebūna blogo oro! Jie džiaugiasi bet kokiu oru!

Tą akimirką pasikviečiau savo vidinį vaiką. Jo dėka, basomis ant pievos, dūkau su Toryte. Mėčiau jai pagaliuką ir jos žaislą, lakščiau basa po balas, lygiai kaip vaikystėje! Koks nuostabus jausmas prisiminti vaikystę ir patirti tikrą, vaikišką džiaugsmą, kai visko, ką turi, užtenka, o lietus su balomis atneša tikrą palaimą.

Ar tave dažnai aplanko vidinis vaikas? Ar leidi jam tave vesti į džiaugsmą ir spontaniškumą?